Jau antri metai Lietuvos geologų sąjungos (LGS) Geologų klubas organizuoja seminarus – apie Žemės gelmes, jos naudinguosius išteklius bei jų panaudojimą, apie gamtos apsaugą ir geologijos mokslo naujausius tyrimus ir pasiekimus. Į šį renginį kviečiami visi norintys ir besidomintys juos supančia aplinka.
Š. m. vasario 1 d. Geologų klubas organizavo seminarą „Vilniaus kalvyno kilmė ir raida“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui. Renginys prasidėjo stebint ekrane nuostabius Gyčio Grižo kameros užfiksuotus Vilniaus kalvyno vaizdus iš paukščio skrydžio. Seminare pranešimus skaitė LGS pirmininkas dr. Jonas Satkūnas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Oksana Valionienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus geologas dr. Vytautas Račkauskas ir archeologas G. Grižas, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato patarėjas Andrius Skorupskas. Jie susilaukė daug klausimų ir teigiamų atsiliepimų, o renginio pabaigoje vyko įdomios teminės diskusijos.
J. Satkūnas (Gamtos tyrimų centras, Lietuvos geologijos tarnyba, LGS) pranešimu „Vilniaus pilių kalvyno kilmė“ seminaro dalyviams priminė apie kalvyno ir Vilnios slėnio geologinę istoriją, supažindino su juos formavusiais procesais vėlyvojo pleistoceno ir holoceno laikotarpiu, kalbėjo apie šiandien vykstančus reljefo pokyčius.
Anot mokslininko, kadangi nuo Vilnios iki Rokantiškių kalvų reljefas peraukštėja daugiau kaip 100 m, kalvyną drąsiai galime vadinti kalnais. Jie termokarstinės kilmės, ką nesunku įrodyti, pasitelkus amžinojo įšalo ar termokarstinėse zonose šiuo metu vykstančių procesų tyrimus. Manoma, jog paskutinio Lietuvos apledėjimo laikotarpiu kalvyno ledas nedengė, o visa teritorija buvo sukaustyta amžinojo įšalo. Ledynui traukiantis tarp kalvyno ir ledo pakraščio pradėjo vertis plyšys, prasidėjo intensyvi termoerozija, griovų formavimasis. J. Satkūnas pristatė hipotetines Vilniaus kalvyno griovų raidos stadijas, kurių metu ir susiformavo dabartiniai kalvyno bruožai. Ypatingą dėmesį jis skyrė Gedimino kalno ir Vilnios slėnio raidai.
Pranešėjas priminė, kad Vilniaus pilių kalvynas, kaip reikšmingiausias Lietuvos geologinio paveldo paminklas, 2022 m. pasiūlytas į pasaulio geologinio paveldo objektų pirmąjį šimtuką, bet, deja, šiek tiek pritrūko balų. Kaip kalvynas atrodys ateityje sunku pasakyti, nes jis nuolat gamtos jėgų ardomas. Stengiamasi šiuos natūralius procesus pristabdyti, o jų padarytas žaizdas užmaskuoti gruntu užpilant vis yrančius šlaitus ir besiformuojančias griovas, statant sieneles ar apauginant šlaitus erozijos procesus kiek pristabdančia augmenija. Tik klausimas ar pavyks įveikti viską griaunančias gamtos jėgas?
O. Valionienė pranešimu „Kalvyno tarp Neries, Vilnios, Antakalnio ir Užupio rekonstrukcija“ pristatė didelio kolektyvo – Sauliaus Sarcevičiaus (archeologija), O. Valionienės (miesto raidos istorija, urbanistika), Virgilijaus Pugačiausko (XIX a. Lietuvos istorija), Antano Pečkaičio (geologija), Dainiaus Michelevičiaus (geofizika) tarpdisciplininių tyrimų rezultatus. Pagrindinis jų tikslas – surasti Kreivąją pilį, kurią 1390 m. sudegino kryžiuočiai. Mokslininkė detaliai pristatė atliktus tyrimus, prasidėjusius archyvinių dokumentų ir senųjų planų, vėliau – archeologinės medžiagos studijomis, kurios patvirtino, kad kalvynas nuo istorinių laikų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuolat buvo tvarkomas ir keičiamas: ardomas ar atvirkščiai – įvairiais gruntais papildomas. Todėl kalvyno šlaituose, Trijų kryžių kalno papėdėje, Kalnų parko Dainų slėnio ir Stalo kalno aikštelėse bei kitur kultūrinis sluoksnis su archeologiniais radiniais, bylojančiais apie XIV a. čia stovėjusią Kreivąją pilį, surastas giliai, po storais supiltinio grunto sluoksniais. Taip tyrimai padėjo atskleisti kultūrinio sluoksnio paslaptį, kurio ankstesni tyrėjai nebuvo įminę. Geofizikinių tyrimų pagalba bandyta rekonstruoti tuometinio reljefo formas, nes natūralių beveik nelikę, todėl šiandien kalvyną galime vadinti archeologiniu paminklu. Taip pat nustatyta kaip Kreivoji pilis veikė Vilniaus raidą. Manoma jog ji, net labiau nei Žemutinė pilis, kartu su kalvyno reljefu ir ypač griovų padėtimi, vėlesniais laikotarpiais įtakojo Vilniaus priemiesčių formavimąsi, pvz., miesto plėtrą Antakalnio link.
V. Račkauskas pranešimu „Gedimino kalno tyrimai ir tvarkyba“ pristatė Gedimino kalno būklę, dabartinius darbus, tyrimus ir iškylančias problemas. Daug metų vykdoma įvairių kalną veikiančių gamtos reiškinių parametrų stebėsena-monitoringas jau leidžia apibendrinti rezultatus ir iš dalies prognozuoti galimas nuošliaužas. Pagrindinė jų susidarymo priežastis – didelis kritulių kiekis ir požeminio vandens iškrovos kalno šlaituose. Taip pat pristatyti svarbiausi Gedimino kalno tvarkybos darbai – nuo laikinų šlaito gelbėjimo priemonių iki stacionarių tvirtinimų.
A. Skorupsko pranešimas „Kalnų parko sutvarkymas ir pritaikymas lankyti bei naudoti: pagrindinių atliktų darbų apžvalga“ renginio dalyvius supažindino su dabartine Vilniaus piliakalnių su papiliais ir gyvenvietėmis (pagal Kultūros vertybių registrą) būkle. Teritorija suskirtyta į Trijų Kryžių kalno, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ir Kalnų parko Dainų slėnio teritorijas, kurių kiekviena turi savo tvarkymo planus ir numatytų darbų eigą. Pranešėjas apgailestavo, kad tik ką sutvarkytos ar dar tvarkomos lankymosi vietos yra niokojamos. Kadangi teritorija yra miesto centre ir dažnai lankoma, tai, matyt, ir ateityje to išvengti nepavyks, jei apsaugai ir atstatymui nebus skiriamas papildomas dėmesys ir lėšos.
G. Grižas pristatė pranešimą „1863–1864 m. sukilėlių atradimas ir identifikacija Pilies kalne Vilniuje“. Archeologas priminė kodėl ir kaip prasidėjo darbai Gedimino kalno šlaite, kiek jie truko, ką pavyko surasti. Jų pradžia – po 2016 m., kai po kalno šiauriniame šlaite įvykusios nuošliaužos, atsidengė du rostverkai (vok. rostwerk) arba kitaip –antpoliai (polinio pamato viršutinė dalis, į kurią remiasi statinys). Pasirodė, kad jie sutrūkę ir būtini skubūs tvarkybos darbai. Bet prieš tai reikėjo atlikti archeologinius tyrimus. Jau kasinėjimų pradžioje aptikti pirmieji palaidojimai, kurie sąlygojo tolimesnius, tris metus trukusius, archeologinius darbus. Jų metu rasta 20 individų, kurie bendromis istorikų, antropologų, teismo medicinos ekspertų pastangomis buvo identifikuoti. Tai 1863–1864 m. sukilimo vadų palaikai, kurie vėliau iškilmingai palaidoti Rasų kapinių koplyčioje Vilniuje.
Seminaro organizatoriai dėkoja pranešėjams ir renginio dalyviams. Smagu, kad jis buvo transliuojamas ir nuotoliniu būdu, todėl dalyvavo per 60 klausytojų. Džiugu, kad tai ne vien geologai, bet ir kitų profesijų atstovai iš įvairių institucijų ir organizacijų. Juk tai puiki proga skleisti naujausius savo mokslo srities pasiekimus ir skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą.
Lauksime Jūsų ir kituose seminaruose apie kuriuos skelbiame LGS svetainėje adresu: http://www.lgeos.lt/, LGS facebook paskyroje bei turimais asmeniniais kontaktais. Na, o 2023 02 01 seminaro pranešimų įrašai tuoj bus paskelbti čia pat: užsukite poryt!
Laura Gedminienė, Lietuvos geologų sąjunga
